Čia – takai, kurie niekur neskuba

Jūra

Miškas

Upė

Šventosios upė vingiuoja lėtai, kurdama smėlio krantus, švelnias senvages ir gausias medžių apsupty. Vėjas beldžiasi per pušynus, o vandens paviršius kartais liečia atspindžius medžių šakų – taip gimsta ta tyla, kuri leidžia mintims nusileisti, o siela – pailsėti

Pušynai, kurie liovia­si vos už kampo, pūs­lia­vo miške su gausybę kvapų – nuo dygliuotų spygliuočių iki samanų žalsvumo. Medžių šlamesys, paukščių giesmės ryte ir vakare, retos kryželių rūšių žiedai – visa tai sukuria darnią gamtos mozaiką, kurią galime stebėti kasdien.

Pajūrio smėlis švelnus, šiltas saulėje, liečiasi su vandeniu, kurio tylūs purslai kartais praskrodžia ramią dieną. Saulės spinduliai atsimuša nuo vandens tamsumo, kai horizontas susilieja su dangumi. Ir tuomet – geltona kreivė tarp jūros ir smėlio – kviečia stovėti tyliai, klausytis, jausti.

Vieta būti

Čia žmogus tampa stebėtoju: ne valdovu, o svečiu. Gyvenimas šioje vietoje primena pokalbį su gamta — kai nereikia žodžių, tik buvimo. Kai viskas sustoja taip, kaip turi būti: šviesa, oras, vanduo ir žemė.